Kartais apima toks keistas jausmas. Kai supranti, jog tavo draugai, tavo mylimi žmonės su kuriais praleidi bemaž puse savo laiko, nepažįsta tavęs. Gan keistas pastebėjimas, bet visos akimirkos kartu, išsakytos mintys, kvaili poelgiai bei sukurti santykiai tiesiog ima byrėti tau ant galvos tą akimirką, kai ištari žodžius: žinai, atrodo jog nepažįsti manęs. Lyg bespalvės dulkės.

Bet ar aš pati save pažįstu?
Kartais matau save draugės žodžiuose.
Kartais laimingo vaiko akyse.
Matau save sukurtuose darbuose, į kuriuos buvo sudėta tiek daug pastangų.
Knygos eilutėje ..
Lyjant lietui ..
Gerbiamo žmogaus vertybėse..
Mamos pasakojimuose..
Kartais girdimoje melodijoje ..

Galbūt ta, kurią pažįstu, yra matoma tik man ?