Tačiau mano optimizmas - mano pagalbininkas ir net tokiomis akimirkomis, kai norisi išnykti nuo riksmo, aš sugebu džiaugtis savo mažut mažutėliu gyvenimu. Šiandien kvaršinau sau galvą, kokia tema galėčiau kalbėti baigiamajam retorikos darbui. Ilgai negalėjau apsispręsti, blaškiausi nuo vienos temos prie kitos .. Bet mano tema pati mane surado, tiesa labai keistai: laiško pavidalu. Visai netyčia akys užkliuvo už Gabrielio Garsijos Markeso laiško, kurį jis parašė prieš pat savo mirtį. Perskaičiau jo žodžius ir tiesiog .. pabudau. Kartais taip būna, kad užmiegi gyvenime.
Žaviuosi. Kiek daug mes suprantame, jausdami savo pabaigą.
Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau.
Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia. Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau.
Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos.
Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais .. Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.
gyvenčiau įsimylėjęs meilę.
įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję!
suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų
tik tol, kol padeda jam atsikelti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą